Kviečių pasėliuose plintant amarams reikėtų naudoti insekticidus, daugeliu atvejų pakanka kontaktinio veikimo piretroidinių insekticidų. Periferinę dalį sudaro nerviniai mazgai ganglijai ir nervinės skaidulos, einančios iš centrinės nervų sistemos į organus. Bet to dar yra judėjimo ir vidaus jutimo organai. Ją sudaro galvos ir nugaros nervai, nervų šaknelės, nerviniai rezginiai ir nerviniai mazgai ganglijai.
Varpiniai augalai yra jautriausi varpų užsikrėtimui Fusarium spp. Grūdai gali užsikrėsti iki pat ankstyvosios kviečių vaškinės brandos stadijos.
Pirminis užkratas per kelias savaites vystosi po negyvais lapais, kai drėgna ir vėsu.
Paprastoji skalsė
Šioje stadijoje besišypsanti varpa požymių beveik nematyti. Susiformavusios sporos toliau plinta jei varpoje yra oro lietaus purslais.
Askosporos iš subrendusių peritecių žydėjimo metu užkrečia lapus ir varpas, jas platina vėjas ir lietaus lašeliais. Jos žiemą ir pavasarį atsiranda vaisiakūniuose šiaudų likučiuose dirvos paviršiuje ir plinta su vėju net 30 m.
Kviečių, turinčių trumpesnį stiebą, veislės labiau pažeidžiamos, nes liga turi įveikti trumpesnį kelią iki viršūnės. Kai temperatūra žemesnė nei 20 °C, lauke ženklaus varpų užsikrėtimo nepastebėta. Pagrindinis užkrato plitimo laikotarpis — žydėjimo metas, kai dulkinė yra atviri vartai į kiekvieną žiedą. Maistingos žiedadulkės skatina grybelio sporų dygimą. Nusilpusi kultūrinio augalo varpa gali lengviau užsikrėsti varpų fuzariozės grybiena. Pavasarį, kai susidaro sporuliacijai palankios sąlygos, ant kviečių lapų ir lapamakščių grybienos matyti latentinis vystymasis.
Ligos požymiai Pasėliuose sudygus sėkloms matomos pažeistos vietos ir rudos, pailgos dėmės ant užkrėsto augalo daigo koleoptilės ir šaknų.
Krūmijimosi pabaigoje ant lapamakščių pagrindo, vėliau ant stiebo pagrindo būna aiškių parudavimų. Šaknų užsikrėtimas varpų fuzarioze pasireiškia kaip difuziniai, tamsūs ir dažniausiai dryžuoti pažeidimai prie stiebo pagrindo ir žemesnių mazgų. Tyrimai mikrobiologiniai nerodo jokios infekcijos, leukocitu 0. Tai tesiasi jau apie 2 metus. Ar gali tai buti grybelis, nes buvo daryti tyrimai, gydziausi nuo grybelio pries 1 metus, ir dabar kartais isberia galvute raudonais plemais.
Dekui uz atsakyma. Turiu tokia problema, kai nera erekcijos galiu atsmaukti apyvarpe uz galvutes ir dar toliau be jokio skausmo, taciau erekcijos metu apyvarpe atrodo paraudus, susiaurejus, ir vos iseina atsmaukti uz galvutes, o jei smaukiu toliau - skauda. Dar dazniausiai sunku pradeti slapintis. Ar tai normalu? Negali buti koks uzdegimas? Sveiki, jums yra siaura apyvarpė, -reikia apipjaustyti. Turiu problema nuo pradzios lytiniu santykiu greita ejakuliacija.
Susidaręs vožtuvas neleidžia šlapimui grįžti į šlapimkanalius, bet netrukdo jam tekėti į pūslę. Šlapimtakiai iškloti daugiasluoksniu pereinamuoju epiteliu. Šlapimo pūslė yra kriaušės pavidalo organas dubens ertmėse ir susideda iš viršūnės, kūno, dugno ir kaklo.
Pūslės sienelė stora, susideda iš gleivinės, raumeninio sluoksnio ir serozinio dangalo. Pūslės gleivinė išklota pereinamuoju epiteliu, kuris esti susiraukšlėjęs, kai šlapimo pūslė tuščia.
Raumeninis sluoksnis gerai išsivystęs. Ties šlapimo pūslės kaklu iš jo žiedinių skaidulų susidaro raukas, kaklo srityje šlapimo pūslė pereina šlaplę.
Šlaplė yra neporinis vamzdžio formos organas, kuris prasideda nuo šlapimo pūslės kaklelio ir atsiveria patino varpos galvutėje, o patelės — makšties prieangyje.
Per parą vidutinio ūgio šuo išskiria apie 2 litrus šlapimo. Šuns pūslė negali iš karto ištuštėti, todėl šuo šlapinasi dažnai, mažais kiekiais.
Šuns anatomija ir fiziologija
Todėl vakarinis šuns vedžiojimas turi tęstis apie min. Nervų sistema Tai kūno reguliacinė sistema, kaip padidinti varpą geliu greitai sklindančiais nerviniais impulsais kontroliuoja ir valdo kitų organų sistemų funkcijas. Nervų sistema skirstoma į centrinę ir periferinę. Pagal funkcijas dar skirstoma į somatinę ir vegetacinę. Centrinė nervų sistema reguliuoja ir koordinuoja jei varpoje yra oro organų bei sistemų, tuo pačiu ir viso organizmo veiklą.
Ją sudaro galvos ir nugaros smegenys. Galvos smegenys yra kaukolės ertmėje. Jos skirstomos į didžiąsias smegenis, kurias sudaro didieji smegenų pusrutuliai, tarpines smegenis kurios susideda iš gumburinių smegenų, hipotalamo ir trečiojo skilveliovidurines smegenis kurias sudaro keturkalnis ir smegenų kojytės, kuriose yra refleksų centrai ir rombines smegenis kurias sudaro pailgosios smegenys, jungiančios galvos smegenis su nugaros smegenimis ir užpakalinės smegenys susidedančios iš tilto ir smegenėlių.
Pailgosiose smegenyse yra svarbūs gyvybiniai centrai, nuo kurių priklauso nesąlyginiai refleksai. Tai kvėpavimo, medžiagų apykaitos, vėmimo, kosėjimo ir kt. Smegenėlės koordinuoja judesius, pusiausvyrą. Iš išorės smegenis dengia trys smegenų dangalai. Tai išorinis — kietasis, vidurinis — voratinklinis ir vidinis — švelnusis.
Po viduriniu smegenų dangalu yra subarachnoidinis tarpas, pilnas smegenų skysčio. Iš galvos smegenų pamato išeina 12 galvinių nervų porų. Galvos smegenys susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkąją medžiagą sudaro neuronų kūnai arba nervinės ląstelės.
Ji išsidėsto branduoliais arba ištisiniais sluoksniais. Baltoji medžiaga yra neuronų ataugos, kurios jungia branduolius. Ji sudaro smegenų laidus. Šuns galvos smegenys. Smegenų pusrutulius jungia didžioji smegenų jungtis, o iš išorės — smegenų žievė. Joje skiriamos kaktinė, viršugalvinė, pakaušinė ir smilkininė skiltys. Pro viršugalvinę skiltį praeina centrinė vaga. Į priekį nuo jos yra motorinė judėjimo žievė, o į užpakalį — somatosensorinė kūno jutimų žievė.
Pakaušinėje skiltyje yra regos, smilkininėje — klausos žievė. Didelė žievės dalis, susijusi su judesiais ar jutimais, sudaro asociacinę nespecifinę žievę.
Vyriško prezervatyvo naudojimo instrukcija
Smegenų žievėje analizuojami ir sintetinami iš aplinkos patenkantys jaudinimo impulsai. Ji kontroliuoja visų nervinių centrų darbą. Smegenų žievėje prasideda sąlyginis refleksas, joje yra refleksų ir jų valdymo centrai. Nugaros smegenys yra centrinės nervų sistemos apatinė dalis, esanti stuburo kanale. Viršuje jos jungiasi su galvos smegenų pailgosiomis smegenimis, apačioje nusmailėja ir pasibaigia nugaros smegenų kūgiu.
Iš nugaros smegenų į abu šonus priekine ir užpakaline šaknelėmis išeina nugariniai nervai. Nugaros varpos dydžiai vyrams, kaip ir galvos, susideda iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkoji medžiaga susitelkusi nugaros smegenų viduje apie centrinį kanalą, einantį nugaros smegenų ašimi. Iš priekio, šonų ir užpakalio pluoštais ją supa baltoji medžiaga nervinės ataugos.
Baltosios medžiagos pluoštai — laidai būna kylantieji jais impulsais iš periferijos eina į galvos smegenis ir nusileidžiantieji impulsas iš galvos smegenų eina į periferiją. Iš išorės nugaros, kaip ir galvos, smegenis dengia smegenų dangalai.
Jų tarpus užpildo riebalinis audinys ir smegenų skystis. Nugaros smegenyse susidaro paprasti refleksai, kurių susidaryme nedalyvauja galvos smegenys. Tokio reflekso žiedą paprastai sudaro trys neuronai.
Nugaros smegenyse išsidėstę nesąlyginių refleksų centrai — judėjimo, šlapinimosi, vidaus organų raumenų veiklos ir kt.
Nervinė sistema. Nervinė ląstelė neuronas. Periferinė nervų sistema jungia centrinę nervų sistemą su kitomis kūno dalimis. Ją sudaro galvos ir nugaros nervai, nervų šaknelės, nerviniai rezginiai ir nerviniai mazgai ganglijai.
Kiekvienas nugaros nervas prasideda priekinėmis ir užpakalinėmis šaknelėmis. Nugaros nervai yra mišrūs. Jie susideda iš juntamųjų ir judinamųjų skaidulų.
Nugaros nervai įnervuoja odą, griaučių raumenis ir kaulus. Jie skirstomi į kaklinius, krūtininius, juosmeninius, kryžmeninius ir uodeginius. Yra 12 porų galvos nervų. Tai uoslės, regos, akies judinimosi, skridininis, trišakis, viršutinio žandikaulio, apatinio žandikaulio, atitraukiamasis, klajoklis ir kt. Vieni jų yra tik juntamieji pvz. Šiais nervais pvz. Mišrūs nervai pvz. Somatinė nervų sistema yra centrinės ir periferinės nervų sistemos dalies, inervuojanti griaučių ir kai kurių organų skersaruožius raumenis.
Jos eferentinės išcentrinės nervų skaidulos prasideda galvos ir nugaros smegenų somatiniuose branduoliuose. Somatinė nervų sistema dar vadinama animaline gyvūnųnes reguliuoja gyvūnams būdingus valingus judesius.
Vegetacinė nervų sistema yra nervų sistemos dalis, palaikanti gyvybines kūno funkcijas, derinanti organų ir sistemų darbą su organizmo poreikiais.
Kartu su endokrinine sistema ji reguliuoja organizmo aprūpinimą maisto medžiagomis, energijos vartojimą, atliekų šalinimą, vandens apykaitą, dauginimosi funkcijas, koordinuoja organizmo reakcijas įvairiose situacijose.
Kartu palaiko pastovią vidinę aplinką kūno temperatūrą, vidinį kraujospūdį, vandenilio jonų koncentracijąįnervuoja visų organų lygiuosius raumenis, liaukas ir širdį. Skirtingai nuo somatinės nervų sistemos, vegetacinė nervų sistema nuo gyvūno valios nepriklauso. Jei varpoje yra oro turi centrinę ir periferinę dalį. Centrinė dalis yra hipotalame, smegenų kamiene ir nugaros smegenyse.
Periferinę dalį sudaro nerviniai mazgai ganglijai ir nervinės skaidulos, einančios iš centrinės nervų sistemos į organus. Vegetacinė nervų sistema dar skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę. Simpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, inervuojanti vidaus organus, kraujagysles, prakaito liaukas ir mobilizuoja organizmo aktyvumą stresui, kovai, bėgimui nuo pavojaus. Jos centrai yra nugaros smegenų krūtinės ir juosmens dalyje.
Periferinė simpatinės nervų sistemos dalis susideda iš simpatinių nervinių mazgų ganglijųnervų ir nervinių rezginių. Dvi simpatinių nervinių mazgų grandinės yra iš abiejų stuburo šonų. Jos dalijamos į kaklinę, krūtininę, juosmeninę, kryžmeninę ir uodeginę dalį. Trečioji nervinių mazgų grandinė yra prieš stuburą, greta aortos. Simpatinė nervų sistema dažnina ir stiprina širdies susitraukimus, sutraukia odos ir pilvo organų kraujagysles, išplečia skersaruožių raumenų kraujagysles, didina kraujospūdį, išplečia vyzdį, slopina virškinamojo trakto judesius, seilių liaukų sekreciją, didina prakaitavimą, pašiaušia plaukus.
Ji gali sukelti sėklinių pūslelių, gimdos susitraukimus.
Parasimpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, kuri inervuoja vidaus organų nevalingus raumenis bei liaukas. Ji daugiausia susijusi su energijos atgavimu, išsaugojimu ir medžiagų apykaita.
Centrinė parasimpatinė nervų sistemos dalis yra galvos smegenų kamiene ir kryžmeninėje nugaros smegenų dalyje. Iš centrinės dalies išeina periferinės parasimpatinės skaidulos. Iš galvos smegenų kamieno jos eina kartu su galviniais nervais. Parasimpatinės skaidulos į akies vidinius raumenėlius akies vyzdžio ir lęšiuko pasaitus eina akies judinamuoju nervu, į ašarų ir seilių liaukas eina vidiniu ir liežuviniu ryklės nervais. Klajoklis yra didžiausias parasimpatinis nervas, kuris inervuoja krūtinės ir pilvo organus.
Iš kryžmeninės dalies išeinantis dubens nervas inervuoja dubens organus: storąją ir tiesiąją žarną, šlapimo pūslę, lytinius organus. Parasimpatinė nervų sistema lėtina širdies darbą, mažina kraujospūdį, siaurina bronchus ir akies vyzdį, stiprina skrandžio ir žarnyno judėjimą, liaukų sekreciją, aktyvina maisto medžiagų įsiurbimą iš žarnyno į kraują ir t. Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai tą patį organą audinį dažniausiai veikia priešingai.
Vieni jo veiklą skatina, kiti slopina, todėl organai lengvai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, naujos aplinkos. Visa nervų sistema sudaryta iš pagrindinių ląstelių, arba neuronų, ir pagalbinių ląstelių, arba glijos. Neuronai turi trumpas šakotas ataugas dendriitus ir ilgą ploną ataugą aksoną, kuris sudaro jungtis sinapses su nervinėmis arba jei varpoje yra oro ląstelėmis. Glija palaiko smegenų vidinės terpės pastovumą.
Su kapiliarų sienelių ląstelėmis ji sudaro hemotoencefalinį barjerą, kuris nepraleidžia kai kurių medžiagų iš kraujo į smegenis. Aplink aksonus susidaro balta medžiaga — mielinas, kuriuo padengti aksonų pluoštai centrinėje nervų sistemoje sudaro baltąją smegenų medžiagą. Iš neuronų kūnų susidaro pilkoji medžiaga. Nugaros smegenyse ji užima centrinę dalį, o didžiosiose galvos smegenyse užima periferinę dalį ir sudaro žievę.
Tarpinėse smegenyse ir smegenų kamiene pilkoji medžiaga sudaro branduolinę. Smegenų kamiene yra nervinių ląstelių sankaupa — tinklinis darinys. Periferinėje nervų sistemoje neuronų kūnų telkiniai sudaro nervinius mazgus gangalijuso aksomų pluoštai — nervus.
Nervų sistema priima ir apdoroja informaciją, reguliuoja ir koordinuoja kitų organų ir sistemų veiklą, valdo kūno judesius, padeda organizmui prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Uoslės organai Šuns uoslės organai gerai išsivystę ir išsidėstę uodžiamojoje nosies srityje, viršutiniame jos trečdalyje esančioje uodžiamojoje gleivinėje, kurią dengia daugiaeilis uodžiamasis epitelis.
Jis sudarytas iš atraminių ir juntamųjų ląstelių. Atraminėse ląstelėse yra pigmento, kuris suteikia gleivinei geltoną spalvą.
- Antanas Balvočius - plazalangai.lt
- Varpų fuzariozė - BASF Agro Lietuva
- plazalangai.lt - Žieminių kviečių ligos ir kenkėjai
- Vidutinis varpos dydis rb
- Stiebo pagrindo užkrėtimo požymiai panašūs kaip šaknų ligos Pseudocercosporella herpotrichoides ir Rhizoctonia cerealis.
- Varpų septoriozė Varpų septoriozės požymiai Pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius.
Juntamųjų ląstelių paplatėjimuose yra plonų plaukelių, didinančių uodžiamąjį paviršių. Jie judėdami padeda ląstelėms geriau susiliesti su įkvėptu oru.
Kai į nosį patenka kvapnios medžiagos molekulės, tai po uodžiamuoju epiteliu esančių liaukų sekretu drėkina paviršių.
Šiame sekrete ištirpusios su oru patekusios cheminės medžiagos pradeda veikti juntamąsias ląsteles. Šiose ląstelėse kilęs jaudinimas uodžiamaisiais nervais sklinda į galvos smegenų uodžiamąsias sritis. Šuns uoslės organai. Šunims būdinga labai puiki uoslė. Tai priklauso nuo šuns veislės, jo individualių savybių ir labai priklauso nuo gyvenimo aplinkos bei dresuotumo.
Šunų dresuotojams būtina žinoti, kad šuns uoslė jam pavargus žymiai susilpnėja. Be to, uoslei atsiliepia ir šuniui susirgus bei sukergtoms kalėms. Jei šunį versime ilgai dirbti pagal kvapnius pėdsakus, tai po kurio laiko jo uoslė susilpnės, bet vėliau, šuniui pailsėjus, vėl atsistatys. Vienų veislių šunims būdinga aukštutinė, o kitų — žemutinė uoslė. Aukštutinė uoslė būdinga šunims uodžiantiems iš labai toli. Tuo pasižymi laikos ir paukštšuniai. Ši žemutinė uoslė daugiau būdinga skalikams, taksams ir kitiems šunims, kurie tiesiog įbedę nosį į žemę, uodžia žvėries pėdsaką.
Išvesdamas naujas veisles, žmogus, atsižvelgė ir į uodimo būdą. Tai labai svarbu jei varpoje yra oro šunims. Klausos ir pusiausvyros organai Kaip uoslės organai, taip ir klausos šunims labai svarbūs.
Jų pagalba šuo išgirsta artėjančio žmogaus šlamesį, išgirsta šeimininko pašaukimą ar įsakymą atlikti kokią nors užduotį. Klausos ir pusiausvyros organus sudaro ausys, kurios susideda iš išorinės, vidurinės ir vidinės dalies.
Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis, jį judinantys raumenys ir išorės klausomoji landa. Ausies kaušelis — tai elastinga kremzlė, padengta odos raukšle. Siauruoju galu ausies kaušelis prisitvirtina prie išorinės ausies landos. Ties jo pagrindu yra riebalinis kūnas.
Ausies kaušelis apaugęs plaukais, kurie ant jo išorinės pusės trumpi, o įgaubtoje dalyje — ilgi. Kartu su ausų sierą gaminančiomis liaukomis plaukai saugo išorinę klausomąją ausies landą nuo nešvarumų ir svetimkūnių patekimo. Išorinė klausomoji ausies landa susideda iš kremzlinės ir kaulinės dalies. Ji prasideda piltuvo pavidalo įdubimu kaušelyje ir sudaro kanalą, kurio gale yra būgnelis, skiriantis išorinę ausį nuo vidurinės.
- Vyriško prezervatyvo naudojimo instrukcija - plazalangai.lt
- Kokių problemų gali turėti varpa
- Viską žinoti apie varpą
- Koks varpos dydis vyrams
Ausies būgnelį sudaro trys sluoksniai: išorinis odosvidurinis jungiamojo audinio ir vidinis gleivinės. Šuns vidurinė ausis yra smilkinkaulyje. Ji susideda iš būgninės ertmės su klausomaisiais kauliukais, ausies trimito ir speninės ataugos. Klausomieji kauliukai — plaktukas jo rankenėlė įaugusi į būgnelįjei varpoje yra oro ir kilpa — sąnariais suaugę į vieną grandinę ir mechaniškai perduoda būgnelio virpėjimą vidinei ausies daliai.
Būgninę ertmę su nosiarykle jungia ausies trimitas. Pro jį vidurinė ausis susisiekia su išore, ir oro slėgis abipus būgnelio išsilygina. Vidinė ausis susideda iš kaulinio labirinto ir jame esančio plėvelinio. Kaulinis labirintas sudarytas iš prieangio, trijų kaulinių, pusratinių kanalų ir sraigės susisukusio kanalo. Kiekviena šių dalių savo ruožu susideda iš kaulinės ir plėvelinės dalies, tarp kurių cirkuliuoja skystis.
Prieangis užima ertmę tarp vidurinės ausies, pusratinių kanalų ir sraigės. Pusratiniai kanalai yra viena kitai statmenose plokštumose. Plėvelinis labirintas yra plėvinis kanalas, šiek tiek mažesnis už kaulinį labirintą. Tarp šių labirintų sienelių yra skaidraus bespalvio skysčio — perilimfos. Plėvelinis labirintas pripildytas skaidraus skysčio — endolimfa. Sraiginio latako viduje yra sudėtingas spiralinis organas — klausos analizatorius receptorius. Jis susideda iš keliomis eilėmis išsidėsčiusių epitelinių ląstelių, tarp kurių yra plaukuotos juntamosios klausos ląstelės — fonoreceptoriai.
Garso bangos per ausies kaušelį ir išorinė klausomąją landą suvirpina būgnelį. Jo virpesiai per plaktuką, priekalą ir kilpą perduodami prieangio langelio membranai, kurie sukelia vidinės ausies endolimfos virpesius. Šie transformuojami į nervinį impulsą, kuris nervų nunešamas į galvos smegenų klausos centrus, o iš jų į tų smegenų pusrutulių žievę. Čia impulsai analizuojami ir suvokiamas garsas.
Siurblys naudoja oro padidinti savo varpos dydžio. Cilindras prie minkšta guma, rankovės. Tiesiog vieta, tai rankovės per jūsų varpą, tada nuolat siurblio ranka. Kai lempa yra pumpuojamas, oras ištraukiamas iš cilindro, sukurti vakuumą.
Vidinės ausies prieangis ir pusratiniai kanalai sudaro pusiausvyros, arba vestibulinį aparatą, kurio receptoriai reaguoja į galvos ir viso kūno padėties kitimą ir judėjimą. Regos organai Gerai išsivystę šuns uoslės, klausos ir regos organai.
Regos organai yra akys. Akis susideda iš akies obuolio, regos nervu sujungto su galvos smegenimis, ir apsauginių bei pagalbinių darinių — akies judinamųjų raumenų, vokų, junginės ir ašarų prietaiso liaukos. Akies obuolys yra rutulio formos. Jo siena susideda iš trijų dangalų: išorinio fibrozinio, vidurinio kraujagyslinio ir vidinio, arba tinklainės. Fibrozinis dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio.
Priekinė jo dalis permatoma ir vadinama ragena. Per ją į akį patenka šviesos spinduliai. Užpakalinė dalis stora, balta, tvirta, nepermatoma ir vadinama odena akies baltymu. Odenos priekinę matomąją dalį dengia junginė — skaidri plėvė, kuri iškloja ir vokų vidinį paviršių.