Psoriazė sukelia skausmą. Jis vis dar manė, kad viskas per. Nekalbinsi jo: jau kelios savaitės būsi tapęs baisiai prietaringu, tik susitrauksi ir kažkaip pasensi. Dėl tokių pasibaisėtinų minčių dabar man kyla jausmas, kad aš popiet tarsi nebegyvenu. Ant gumos.
Jam 46 metai, jis dirba vieno brangių batų fabriko batų bandytoju jis turi panešioti naujai sukurtus batus ir parašyti ataskaitą apie jų kokybę bei pato gumą ir uždirba labai mažai. Dėl to vyriškį apniko melancholija. Jį erzina visuomenės, o ypač moterų keliami reikalavimai turėti padorų darbą, daryti karjerą, uždirbti daug pinigų. Tik ar ilgam? Ko gero, tinkamiausias veikėjo apibūdi nimas —laimingai žlugęs.
Paskui juokiasi iš seilių, tekančių stulpu žemyn. Aš paspartinu žingsnį; anksčiau tokiems reiškiniams buvau daug pakantesnis. Apgailestauju, kad pastaruoju metu taip greitai pajuntu pasibjaurėjimą. Ir vėl per požeminę pės čiųjų perėją praskrenda keletas kregždžių. Jos neria į met ro stotį ir po aštuonių devynių sekundžių pe; r kitą išėjimą iššauna laukan. Mielai pats pereičiau šia požemine perėja ir leisčiausi aplenkiamas pro šalį lekiančių kregždžių. Bet šios klaidos negaliu kartoti.
Paskutinį kartą ėjau čia maž daug prieš dvi savaites. Kregždės praskriejo pro šalį, deja, tai truko tik dvi tris sekundes. Paskui pastebėjau šlapius balandžius, kurių iš pradžių nemačiau.
Jie tupėjo susi glaudę plytelėmis išklotame kampe.
Dabar surinkta ši tauta iš daugelio kraštų Izraelio kalnuose, jie visi čia saugiai gyvens. Ar surinkai pulkus, kad išgabentum sidabrą, auksą, galvijus ir visus krašto turtus?
Du ant grindų gulė ję benamiai bandė su balandžiais užmegzti ryšį. Kadangi paukščiai į jų šūksnius ir gestus nereagavo, benamiai pra dėjo šaipytis.
Erekcijos metu sėklidė eina
Netrukus ant savo dešiniojo bato nosies pa stebėjau sudžiūvusią kečupo dėmę. Nesuvokiau, kaip ji ten atsirado, ir jau visai nesupratau, kaip galėjo atsitikti, 5 kad tik dabar ją pastebėjau. Daugiau tu per šią perėją ne isi, nerimtai tariau mityba blogai erekcijai sau.
Kitoje perėjos pusėje pamatau Gunhildą. Truputėlį bijau moterų, vardu Gunhilda, Gerhilda, Mechthilda arba Brunhilda. Gunhilda eina per gy venimą beveik apie nieką nesusimąstydama. Aš esu akla, dažnai sako ji; sako juokais, bet iš tikrųjų mano rimtai. Jai reikia pasakyti, į ką galėtų atkreipti dėmesį, ir tada ji patenkinta.
Šią akimirką kai sėdžiu varpos pakyla poreikio susitikti Gunhildos. Kai sėdžiu varpos pakyla jos trumpam nusukdamas į Herderio gatvę. Jei Gunhilda atmerktų akis, gal suprastų, kad bėgu nuo jos, bent jau kartais. Jau po dviejų minučių pasigailiu, kad Gunhildos nėra šalia manęs.
Nes jos blakstienos tokios pačios kaip Dagmaros, kuriai degiau meile būdamas šešiolikos metų, anuomet baseine, ant savo mamos patiesalo. Kur vienoms moterims dygo viena blakstiena, ten Dagmarai žėlė dvi, trys ar net keturios iš karto, tikrai, galima sakyti, Dagmaros akys buvo apsuptos kuokštais blakstienų. Tokias pačias blakstienas turi Gunhilda.
Kai žiūriu į ją kiek ilgėliau, mane staiga apima jausmas, kad vėl sėdžiu šalia Dagmaros ant patiesalo. Man atrodo, kad mums žmones nepamirš tamus daro ne potyriai, o tokios kūno detalės, kurias iš tikrųjų pastebime tik tada, kai su tuo žmogumi jau seniai nebebendraujame.
Bet šiandien aš visai nenoriu prisimin ti Dagmaros, nors jau keletą minučių apie ją galvoju ir net pamenu jos maudymosi kostiumėlio spalvą. Anuomet mūsų vaikiška meilė baigėsi nelamingai.
Praėjus vieneriems metams Dagmara baseine pasirodė su nardymo aki niais. Ji užsidėdavo juos kaskart eidama su manimi į van denį. Tai reiškė, kad nuo tol negalėsiu matyti jos tankių blakstienų, kurios vandenyje ir saulės šviesoje buvo ypač 6 gražios, nes spindėdavo ir blizgėdavo tarsi cukraus smilte lės. Anuomet nedrįsau Dagmarai prisipažinti, kodėl nuo jos atitolau.
Iki šiol pajuntu silpną juokingą sopulį, kai tyliai pats sau tariu: Dagmara, tai dėl nardymo akinių. Prie Nikolajaus bažnyčios, kur šiuo metu įsikūręs ne didelis cirkas, jauna moteris manęs paklausia, ar negalė čiau valandėlę pasaugoti jos lagamino. Taip, atsakau aš, kodėl gi ne. Erekcijos piliules kai sėdžiu varpos pakyla minučių grįšiu, sako moteris.
Ji pastato lagaminą šalia manęs, draugiškai pamojuoja ir nueina. Nuolat stebiuosi, kodėl svetimi žmonės taip ma nimi pasitiki. Lagaminas mažas ir tikriausiai matęs daug kelionių. Ne, jis ne mano. Anksčiau maniau, kad žmonės mano vyras turi minkštą varpą vienas į kitą, nes nuolat bijo išgirsti blogą žinią.
Orlaivio elektrinis variklis 15 kilovatų - iš skydo !!!
Vėliau maniau, kad žiūrėdami vienas į metodas pakelti varpą jie ieško žodžių gyvenimo keistumai nusakyti. Nes ši keistumą nepaliaujamai mirguliuoja žmonių žvilgsniuose, bet taip ir nesileidžia apžiūrima. Šiandien aš beveik apie nieką nemąstau, tik dairausi aplinkui. Kaip matyti, nuo to tik įnikau į melą. Juk neįmanoma vaikščioti gatvėmis ir nieko negalvoti. Šią akimirką mąstau, kaip būtų nuostabu, jei žmonės staiga vėl taptų neturtingi.
Visi visi iki vieno.
Įrašų naršymas
Kaip būtų nuostabu, jeigu galėčiau išvysti juos be akinių nuo saulės, be rankinių, apsauginių šalmų, sportinių dvi račių, be veislinių šunų, ratukinių pačiūžų, skaitmeninių laikrodžių. Jie bent pusvalandį turėtų nieko nedėvėti, iš skyrus tuos pačius skarmalus, kuriuos kai sėdžiu varpos pakyla metų metais. Negaliu kai sėdžiu varpos pakyla paaiškinti, kodėl man dabar pagedo nuotai ka. Nuo pat ankstaus ryto aš labai tolerantiškas bet kokiai skurdo apraiškai.
Pro mane praeina du dvokiantys vyrai, ir aš tučtuojau jiems atleidžiu. Tai —benamiai, jie nebe 7 turi nei vonios, nei jautrumo, jų skurdą reikia pakęsti taip, kaip jis visada būdavo pakenčiamas. Puikus jausmas stovėti gatvėje ir nežinoti, kam priklauso lagaminas, kurį saugai. Cirko teritorijos pakraštyje mergina pasiveda į šoną arklį ir pradeda šukuoti. Labai arti prikišusi veidą, tiesiais tvirtais mostais ji brauko šepečiu per gyvulio nugarą.
Arklys pa kelia koją ir kanopa trenkia į grindinį, sukeldamas malonų žvangesį. Beveik tuo pat metu pakyla arklio lytis. Neto liese iš karto sustoja keletas žiūrovų. Kurį laiką neaišku, ką jie nori iš tikrųjų pamatyti. Iš dviejų vyrų prunkštimo galiausiai suvokiu, kad jie paprasčiausiai kažko laukia. Jie laukia tos akimirkos, kai mergina staiga pastebės gyvulio varpą. Kodėl ji nežengia žingsnio atgal ir tarsi atsitiktinai nepasižiūri po arklio pilvu?
Mergina nenutuokia, kad yra žiūrovų, besitikinčių išvysti incidentą.
Ji tarsi užsisvajojusi laiko prikišusi veidą prie pat arklio nugaros. Už tektų vieno žingsnelio į šoną, ir incidentas įvyktų. Grįžta moteris, kurios lagaminą saugau. Kairėje ran koje ji laiko receptą.
Dabar aišku —ji buvo pas gydytoją, bet nenorėjo ten pasirodyti su lagaminu. Veikiausiai ji ne atvykėlė, o lyg ir kokia miesto iškylautoją, bepastogė. Ji padėkoja ir pasiima lagaminą. Norėčiau ją paraginti, kad nepasitikėtų kiekvienu sutiktu.
Tą pačią akimirką nusi juokiu iš savo rūpestingumo. Žiūrovai savo staigmenos nesulauks. Taip pat pamažu, kaip ir pakilo, arklio varpa susitraukia į savo minkštą apvalkalą.
Per savo dairymąsi aš patenku į nuotykius, kurių visai nenoriu, nors kartu jie panašūs į nuotykius, kurių dažnai pasigendu. Slaptas žiūrovų sujudimas aplinkui aprimsta. Jis dar kartą atsigręžia į arklį, kurio per greitai atšalęs susijaudinimas priverčia jį sukrizenti. Atsitiktinai pamatau, kad arklininke prikiša savo veidą prie pat gyvulio kūno. Atrodo, tarsi uostytų jo kailį. Dabar ji iškelia abi rankas ir lengvai nuleidžia ant arklio nugaros.
Maždaug trims sekundėms panardina veidą į arklio šoną.
Kaip manote, ar galimybių pasas veikia?
Jis ramiai stovi ir kaip visada dairosi aplinkui. Neabejoju, uostyti kailį —ypatingas malonumas. Šiomis akimirkomis per aikštę atžingsniuoja Gunhilda. Ji mane atpažįsta ir pasuka tiesiai prie manęs.
Jau numanau: Gunhilda pastaruoju metu nieko nematė, nieko negirdėjo ir nieko nemąstė. Taip ir yra. Aš ir vėl vaikštau apsėsta minties, kad man turi atsitikti kažkas ypatinga, sako ji.